suotarmė

súotarmė sf. (1) KŽ 1. žr. sutarmė 2: Kad būtų súotarmė, tai būtų gerai Jnšk. Pradžia graži, pažiūrėsma, kokia bus súotarmė Všk. 2. susitarimas: Ir teip persiskyrė be súotarmės BM102(Krč).